"-Tai kvailas klausimas"- sako man susinervinęs klientas, mūsų darbo metu. O darbas sunkus.
Ir klausimas sunkus: "Ką norėtum daryti dėl savęs?

Kas tau teikia malonumą?"❓
Problema, kurią nagrinėjam- nemokėjimas pasakyti
NE.
"Visiem turiu padėti" sindromas Darboholizmas. Jausmas, kad esu kažko vertas tik kai kažką darau kitiems. Bet sau- gink Dieve.
Čia tas "seno kirpimo" modelis, išauklėjęs kartą, kuri yra nepaprastai stipri, darbšti, gali nuversti kalnus, bet...

Nemoka mylėti savęs. Kuriai mylėti save - nuodėmė, neleistinas dalykas. Minutei prisėsti ir nieko neveikti - tinginių tinginys. Šypsaisi nuotraukoj - nerimtas. Pasipasakoji kas gero atsitiko - pagyrūnas " kuklumas žmogų puošia". Turi pinigų - sukčius.
Archetipas - sulenkęs nugarą valstietis. Sunkiai dirbantis. Vargstantis
Ar tikrai būsiu egoistas jeigu atsisakysiu pavežti draugą, kuris iš vakaro gėrė ir negali vairuoti, ir išvažiuosiu į suplanuotą žvejybą?

Ar tikrai nuskriausiu šeimą, jeigu nusipirksiu kokį rūbą sau?
Naują.
Ne vaikui paltą, ne vyrui batus.
Sau. Net purto, kaip baisiai ir neįprastai skamba?

Kodėl taip sunku sveikai mylėti save?
?
Ar gali duoti kitam tai, ko pats neturi?
?
Ar galima įpilti iš tuščio indo?

O gal dėl to ir įpuolame į toksiškus santykius, priklausomybes, nes būdami tuščiais, traukiame į save viską, kas atrodo kaip meilė?

Prisikūrę iliuzijų, kaip ta meilė turi atrodyti. Bet iš tikrųjų net nežinantys, kas tai yra. Nes niekas mus su ja nesupažindino. Nes niekas nesakė- mylėk save. Nes gaudavom pagyrimus tik už "gerus darbus". Ir taip mažai girdėjom - tu tiesiog nuostabi, tu nuostabus.
Kai esi pilnas iš vidaus, meilės nebereikia ieškoti išorėje, tu ją skleidi, spinduliuoji. Kai sutinki tokią pačią sielą, spinduliuoji kartu. Apsimainai, sustiprini.
Nebijai, kad paliks, nes žinai, kad meilė yra tavyje.
Nebijai pasakyti NE, nes žinai, kad meilė nėra manipuliacija, išnaudojimas.
Nebijai būti su savimi, be svaigalų, nes tau nebereikia savęs stimuliuoti ar slopinti.
Tu esi nuostabi/nuostabus♥️

---